Aktorius Saulius Eduardas Pauliukonis. Nuotrauka Vilmanto Dambrausko
Jaunoji projekto tyrėja Erika Kisieliūtė dalinasi pokalbiu su aktoriumi Sauliumi Eduardu Pauliukoniu. Dėkojame Erikai!
Bohemą kiekvienas supranta skirtingai. Ir iš tiesų sąvoką ‚bohema‘ apibrėžti be galo sunku, nes šis žodis savyje talpina daug reikšmių. Vieni teigia, jog bohema, tai yra žmonės, kurie kuria, užsiima įvairia menine veikla, kiti, kad tai – laisvų, meno mūzos palytėtų žmonių susitikimai, buvimas drauge, maištas prieš nusistovėjusią tvarką ir t.t… Vienaip ar kitaip aišku, jog kalba čia sukasi apie įvairių sričių meno kūrėjus ir jų savotišką gyvenimo būdą. Menininkais mes galime įvardinti literatus, dailininkus, muzikantus, aktorius, dainininkus ar kitaip save realizuojančius žmones. Vieni jų save laiko bohemos atstovais, kiti nesureikšmina šio žodžio ir jiems jis yra svetimas. Bet kokiu atveju, šie žmonės yra ypatingi. Jie turi ką parodyti pasauliui. Būtent tokį ypatingą, nuoširdų ir labai linksmą žmogų man pavyko pakalbinti. Pristatau Jums interviu su Šiaulių dramos teatro aktoriumi Sauliumi Eduardu Pauliukoniu, kuris dalinasi savo prisiminimais iš kūrybinės veiklos metų Kaune.
Trumpai papasakokite apie save ir apie savo kūrybinę veiklą.
Esu Saulius Eduardas Pauliukonis. Gimiau 1949 m. Esu aktorius ir dirbu Šiaulių dramos teatre. Šiauliuose gyvenu nuo 1973 m., na, o teatre pradėjau dirbti, kai man buvo 16 – ika metų. Visą savo veiklą pradėjau Vilniaus jaunimo teatre, kurį įkūrė režisierė Aurelija Ragauskaitė. Būtent ten susikūrė mūsų pantomimos trupė suvaidinusi garsųjį „Ecce homo“ spektaklį, kurio dėka mes gavome profesionalios pantomimos trupės vardą. Spektalis buvo tikrai profesionalus. Paskui išvažiavome į Kauną pas Jurašą, ten pradirbome dramos teatre, po to perėjome į muzikinį teatrą. Gyvavome iki Romo Kalantos susideginimo. Būtent šio žmogaus susideginimas buvo pretekstas mus išvaikyt. Iš karto ir išvaikė. Beje, nebaigiau jokių specialių meno mokslų kadangi 16-ikos metų atėjau į teatrą tiesiai iš vidurinės mokyklos. Baigiau tik Pantomimos studiją prie Jaunimo teatro.
Jūs minojote, kad kartu su visa trupe dirbote ir gyvenote Kaune. Pasakykite kuriais metais tiksliai ten gyvenote ir plėtojote savo kūrybinę veiklą?
Taip, mūsų atskiras profesionalus pantomimos kolektyvas dirbo Kaune. Maždaug nuo 1967 m. iki 1972 m. rudens.
Pradžioje dirbome Kauno dramos teatre, o paskui Muzikiniam teatre. Ten kartu su „balerūnais“ būdavo ir pantomima.
Kokius garsiausius spektaklius tuo laiku pastatėte?
„Ecce homo“ (1), „Sapnų sapnai“, „Mergytė ieško pasakos“ (muzikinis spektaklis, kuriame pantomimos artistai pirmą kartą kalbėjo gyvai) ir t.t…
Iš Jūsų pasakojimo suprantu, kad turėjote tikrai puikų kūrybinį gyvenimą Kaune. Dabar norėtųsi išgirsti apie visą pospektaklinę veiklą. Ką veikdavote laisvalaikiu? Ar kartu su kolegomis nueidavote kur nors pasisėdėti Laisvės alėjoje (į restoraną, ar kavinę)?
Jeigu jau mes kur nors nueidavom Kaune, tai į „Tuplę“ ir „Tulpelę“. Tai restoranas ir kavinukė alėjoje. Ten rinkdavosi visi to meto Kauno meninkai. Mes, aišku, išsiskirdavome iš kitų: ilgi plaukai, drabužiai kitokie nei visų. Būtent ten kartais susirinkdavome. Taip pat tuo metu atsidarė naktinis baras „Orbita“. Čia prie Kauno dramos teatro. Anksčiau visi žinojo tą vietą. Tuo pačiu mes ten paslapčia eidavome uždarbiauti. Parodydavome porą pantomimos numerių per naktinę programą. O daugiau mes beveik niekur neidavome, nes paprasčiausiai neturėjome laiko. Dirbdavome nuo 9 val. ryto iki vakaro ir paskui kažkur eiti nelabai norėdavosi. Mes daugiau pas save į bendrabutį susirinkdavome. Mūsų būrys buvo uždaresnis.
Jūs minėjote, jog išsiskirdavote iš kitų savo išvaizda ir apranga. Kaip tada rengdavotės?
O! Mes net savo kostiumus kurdavomės. Būdavo kokia nors užduotis vienam iš mūsiškių nupiešti kostiumą. Pavyzdžiui važiavome į gastorles į Leningradą (dab. Sankt Peterburgas), tai sugalvome, kad mums reikia pasisiūti kažką įdomaus, kad išsiskirtume. Ir čia viešai taip išeidavome į miestą, tai ne scenos drabužiai būdavo. Pasisiuvome tada juodo aksomo platėjančias kelnias ir platėjančių rankovių palaidinę. Tai vientisas kostiumas perjuostas kokiu nors įdomiu diržu. Prisimenu tada labai sunkiai gavome juodo aksomo… Nereikia pamiršti, kad daugumos iš mūsų plaukai buvo ilgi.
Jūs specialiai norėdavote išsiskirti iš kitų ar tai gaudavosi tiesiog natūraliai?
Mes taip rengdavomės specialiai, nes kažkaip tai buvo įdomus malonumas. Norėjom. Specialiai plaukus neaugindavom, tiesiog taip išeidavo. Tų laikų muzika – The Rolling Stones – „We can‘t get no satisfaction“. Ilgi plaukai prie to kažkaip pritapo nors tada jų niekur netoliaravo. Taip mums reikėjo. Į „Tulpę“ jeigu visi ateina normaliai, tai aš mėgau apsirengti kitaip nei visi. Užsivilkdavau dryžuotą „ternešką“ ir baltas drobines platėjančias kelnias. Toks vat eidavau, taip išsiskirdavau iš kitų, bet man tai būdavo kasdieninis rūbas.
Įdomu, kaip Jūs apibūdintumėte bohemą. Kas Jūsų nuomone yra bohema?
Aš neturiu supratimo. Aš sunkiai galiu apibūdinti. Čia galbūt prieškario menininkų gyvenimas Kaune. Galbūt aš taip suprasčiau, nes mano mama buvo aktorė Kauno valstybės teatre prieš karą, ir šiek tiek po jo. Ji pasakodavo kaip meninikai darydavo visokius fokusus. Kaip rinkdavosi, ir kokius pobūvius jie darydavo. O pas mus, tai ne… Mes dirbom, dirbom, dirbom… Kai mes iš Vilniaus išvažiavome į Kauną, tai čia nesirinkdavome į jokias menininkų grupes, kur jie kažką veikdavo, pavyzdžiui gerdavo ar pan. Mes visada būdavome atskirai, todėl kažką tiksliau apie bohemą aš pasakyti negaliu.
Ką Jums reiškia Laisvės alėja, ir koks yra Jūsų santykis su ja? Ar Jums Laisvės alėja svarbi? Pavyzdžiui, dabar atvažiuojate į Kauną, einate Laisvės alėja, ar tiek iškyla kažkokie atsiminimai: Kokie?
Aišku svarbi. Visų pirma, tai Kauno dramos teatras yra Laisvės alėjoje. Antra, visi kažkuo išsiskiriantys žmonės susitikdavo būtent Laisvės alėjoje. Viskas būdavo Laisvės alėjoje. Naktinis baras Laisvės alėjoje buvo, Kauno dramos teatras taip pat stovėjo Laisvės alėjoje. Tas pats sodelis prie muzikinio teatro Laisvės alėjoje buvo labai populiarus. Laisvės alėjoje pėsčiųjų bulvaras. Šios alėjos nepalyginsi su kitais bulvarais, tai kažkoks simbolis buvo.
Jūs dar minėjote R. Kalantos susideginimą. Žinau, kad buvote įvykių liudininku. Papasakokite apie tai plačiau.
Pas mus kaip tik tada vyko spektaklis, aš tame spektaklyje nevaidinau, bet leidau muziką. Ir vykstant spektakliui kaip tik išgirdau, kad režisierius šaukia į garsiakalbį: „Sauliau, Sauliau, aikštėje dega žmogus.“ „Koks žmogus? Kas? Kur?“ Aš išbėgau iš teatro palikęs visą muziką ir žiūriu laksto degantis žmogus. O paskui laksto vienas žmogus su gesintuvu. Vėliau atėmė iš jo gesintuvą, nes žmonės sakė, kad tos putos pavojingos degančiajam. Bandė kiti žmonės gesint jį su visokiais švarkais, lieptpalčiais. Neužgesino ir netgi tie švarkai degt pradėjo. Jis mirė ten, tiesiog sudegė. Kai jį išvežė, jis dar šnibždėjo. Sakė: „mama…“, – mačiau kaip krutėjo lūpos. Bet jis visas atrodė kaip siaubo filme. Visa tai mačiau savo akimis. Paskui kitą dieną į teatrą patekt buvo labai sunku…
Po R. Kalantos susideginimo mūsų trupę uždarė. Į mūsų spektaklius labai eidavo jaunimas. Išėjo vos ne kaltinimas, kad R. Kalanta susidegino ir riaušės prasidėjo dėl to, kad pantomimos artistai tikriausiai idėjiškai blogai auklėjo Kauno jaunimą. Pretekstų buvo prigalvota labai daug, pavyzdžiui, kad režisierius ypatingai kaltas dėl to. Po to buvo surengtas uždaras komjaunimo susitikimas, kur visą mūsų grupę išsikvietė ir gėdino. Kalbėjo, kad reikia mus išvaikyt ir t.t… Ir mes padarėm labai didžiulę klaidą. Parašėme raštą, kad jeigu ir toliau bus toks mūsų spaudimas ir jei mūsų neįvertins (išdėstėm kiek mes atnešėm pinigų muzikiniam teatrui, kiek mes gastrolių turėjome, kiek mes spektaklių parodėme ir kaip mus myli bei kaip mus gerbia), tai mes negalėsime dirbti muzikiniam teatre ir išeisime. Tai ministras sako: „Mhm.. tai ir išeikit.“ Pasirašė. Paliko tik mane kadangi aš buvau labai „idėjiškas“, ką tik grįžęs iš tarybinės armijos…
Kas Jūsų gyvenime vyko toliau?
Visi mūsiškiai išvažiavo į Maskvą. Pasiliko tik trys grupės nariai iš kurių vienas buvau ir aš. Kaune buvau perėjęs per visus teatrus ir neišdrįsau važiuoti į Maskvą, be to čia buvo mano šeima. Mes tryse vis tiek nusprendėme kažką daryti muzikiniame teatre. Surinkom naują trupę, padarėm spektaklį. Aišku, praeiti jau buvo neįmanoma. Bet mus priėmė ir sakė: „Jus galime panaudoti muzikinio teatro baleto spektakliuose“. Bet tik taip, o pantomimos spektaklių neleido rodyt. Tada mes nusprendėme važiuoti į Palangą, nes ten atsidarė naktinis baras. Mes galvojome naktiniame klube dirbti ir taip užsidirbti pragyvenimui. Mano mama tuo metu turėjo vieno kambario butą Palangoje, o pati gyveno Vilniui. Taigi, Palangoje turėjom kur gyventi, galvojomm dirbti, uždirbti ir patys daryti kažkokią programą, o paskui kur nors važinėti. Ir tik nuvažiavę vasarai į Palangą ten netyčia susitikom J.Vaitkų. Jis buvo paskirtas laikinai eiti režisieriaus pareigas Šiauliuose. Kaip tik jis mane ir pasikvietė į Šiaulių dramos teatrą. Aš atėjau pas J.Vaitkų kaip judesio specialistas. Eilei spektaklių stačiau judesius, o paskui po truputį pradėjau ir vaidint. Ir iki dabar vaidinu Šiaulių dramos teatre.
Parengė Erika Kisieliūtė
1. „Ecce homo“ (rež. M. Tenisonas) http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/6781/ecce_homo_stai_zmogus_
Laisvės alėja 